Nuo birželio 6 iki 14 dienos žirgyne gyveno aštuoni dailininkai. Tiksliau būtų – septynios dailininkės, nes aštuntasis, žymus akvarelininkas Sergey Lysyj tik atvažiuodavo. „Šiemet čia gyvena tik merginos, - juokavo Sigutė Jusaitienė, - nes taip geriau. Galim paatvirauti, padūkti nesibaiminant, kad vyrai nesupras.“ Tiesa, ilgai vakaroti nebuvo nei laiko, nei noro, nes po įtempto dienos darbo vakare norėdavosi kuo greičiau kristi lovon.

Menininkai tikina, kad gamta yra pats didžiausias jų įkvėpimo šaltinis. Ko jau ko, o gražių vaizdų žirgyne tikrai netrūksta – vienaip didžiuliai sodai, rasotos pievos ir viską apgaubiantis dangus atrodo ryte, visai kitaip – sutemom savo sparnus skleidžiant. Ir taip norisi nepraleisti tų stebuklingų akimirkų, kad moterys kartais penktą ryto ar netgi anksčiau skubėdavo prie molberto – kad tik spėtų įamžinti tą vienintelį saulės blyksnį...

„Visiems menininkams, -  sakė Areta Didžionienė, - reikia ramybės, pabūti su savimi, apmąstyti, išgryninti savo mintis. Visa tai mes ir galim padaryti čia, šiame nuostabiame gamtos kampelyje. Padirbėjam čia savaitę, tada jau galim grįžti į kasdienybę.“

Kiekviena dailininkė čia rado savo įkvėpimo šaltinį. Eglė Lipinskaitė susižavėjo žirgais – paveiksluose jie tokie tikroviški, kad, regis, dar akimirka ir jie išlėks iš gyvybe alsuojančios drobės.

Sigutės drobės nukelia į ryškiaspalves pievas, Aretai kiekviena akimirka tarsi stebuklas, kurio antrą kartą nebepakartosi. Savo meninius vaizdinius į drobę (ir ne vieną) ketvirtajame plenere perkėlė ir Svetlana Gorenko, Jūratė Bytautė, Remigija Vaitkutė, Birutė Fiodorova.

Ar sugrįš dailininkės čia kitais metais? Tuo jos nė kiek neabejojo, nes čia rado tai, ko nėra niekur kitur – stebuklingą įkvėpimo šaltinį, iš kurio gali atsigerti minčių ir vaizdinių...