Balandžio 25-ąją iš savo namų V. Digaitis išjojo dviem žemaitukais – Kredu ir Cekliu. Jis gerai žinojo, kad kelionėje netrūks ne tik malonių staigmenų, bet ir varginančių dienų, tačiau buvo kupinas ryžto įveikti visas kliūtis. Teko ir pėsčiomis paėjėti, bristi per pelkes, perkopti kalnus. Nakvynės prašydavosi į nepažįstamų žmonių namus. Žmonės, pasak jo, žiūrėdavo su nuostaba ar ne nepasitikėjimu, tačiau kalbiam žemaičiui pavykdavo įveikti nepasitikėjimą ir išjodavo palikdamas naujų draugų būrelius daugelyje šalių.

Per gerus penkis mėnesius keliautojas įveikė beveik 6 tūkstančius kilometrų. Už nugaros pasiliko Vokietija, Lenkija, Danija, Švedija, Suomija, Lenkija, Rusija, Estija, Latvija... Beje, Nuo Sank Peterburgo V. Digaitis jojo... sugipsuota koja, tačiau net ir tai neužgesino jo ryžto.

Lopaičiuose narsų keliautoją sutiko Rietavo ir Plungės rajono savivaldybių merai, Tverų seniūnas ir kolektyvas, žirgų mylėtojai ir kiti jam prijaučiantys ir už narsą jį gerbiantys žmonės ir, žinoma, būrys žiniasklaidos atstovų. Keliauninkui pasisveikinus su žmona, vaikais ir mama, jam ir žirgams buvo užkabinti ąžuolo lapų vainikai. Atsigaivinę tyru šaltinio vandeniu ir pasivaišinę gardžia duonele, raitelis su ištikimaisiais žirgais ir dideliu būriu jų sutikti atskubėjusių žmonių patraukė į šventei parengtą vietą. Čia narsųjį keliautoją pasitiko „Medingos“ kapela ir dainininkai. Į piliakalnio viršūnę kilo padėkos ir pagyrimo žodžiai - sveikino Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, kuris įteikė ankstesniosios Žemaitijos žemėlapį, knygą apie Rietavo kraštą, gairelę, kurią pavadino leidimu į Savivaldybės teritoriją, Plungės rajono savivaldybės meras Albinas Klimas, žemaitukų ir kitų žirgų veislių augintojai, bičiuliai, kolegos, su kuriais jis dalyvavo ankstesniuose žygiuose prie Juodosios jūros ir į Krokuvą.

Pats keliautojas gražiausius padėkos žodžius skyrė savo šeimai, mamai, Dievui ir visiems, kurie juo tikėjo ir palaikė sunkiausiomis akimirkomis. Jis patikino, kad šiuo žygiu norėjo atkreipti dėmesį į unikalios lietuviškos karo žirgų veislės – žemaitukų – išsaugojimą ateities kartoms. Paklaustas, kodėl sutikimui pasirinko Lopaičius, atsakė, kad šis kampelis jam yra labai brangus, čia jis tikino pasisemiantis jėgų ir dvasios stiprybės.

Iš Lopaičių raitelis nujojo į Laukuvą, kur jo laukė nekantraujantys kraštiečiai, o likusieji krapnojant lietučiui galėjo pasmaguriauti medžiotojų ant laužo virta bulviene su stirnos mėsyte.