Mokymai buvo skirti jaunimo darbuotojų kompetencijų stiprinimui. Dalyvavo 31 atstovas iš devynių Europos Sąjungos šalių: Maltos, Kroatijos, Ispanijos, Graikijos, Romunijos, Estijos, Lenkijos, Turkijos ir Lietuvos. Mokėmės geriau pažinti save, kitus, emocijų pažinimo ir valdymo meno. Mokymų temos – žmogaus pažeidžiamumas, savivertė, pasitikėjimas savimi, dėkingumas, laimė, būsenų keitimas, motyvacija, streso įveikos technikos, lyderystė ir daug kitų dalykų. Buvo keliami probleminiai klausimai: IQ ar EQ, kuo skiriasi jausmai nuo emocijų ir kaip sukurti savo laimės receptą... Žinoma, tai nebuvo vien tik sausa teorija, atlikome daug praktinių užduočių, judėjome, žaidėme, sprendėme uždavinius, dirbome komandomis, individualiai, kai kuriuos iššūkius įveikėme pasitelkę technologijas. Mus lydėjo patyrę lektoriai iš Ispanijos, Kroatijos, Maltos. Esu dalyvavusi daugybėje panašių mokymų Lietuvoje, todėl drąsiai galiu teigti, kad mokymai buvo aukščiausio lygio: įdomūs, naudingi, kupini atradimų, išaugusio sąmoningumo.

Tai buvo unikali galimybė gyvai pabendrauti su kitų šalių atstovais, pažinti jų kultūrą, temperamentą, kalbą, geriau suprasti tarpkultūrinius skirtumus ir kuo esame panašūs, puiki proga pagerinti anglų kalbos žinias, išmokti naujų žodžių, pradėti girdėti kalbą.

Skirta laiko ir geriau pažinti nuostabiąją Maltos salą, jos žmones, kultūrą. Mostos mieste aplankėme Rotundą, kur išgirdome sukrečiančią istoriją. Į šią katedrą Antrojo pasaulinio karo metu pataikė vokiečių sprogstamasis įtaisas, kuris nesprogo tik per mažą stebuklą.  Susipažinti su Maltos gamta pradėjome nuo aukščiausio Maltos taško – Dingli uolų, laivais plaukėme ir grožėjomės Žydrąja grota, užsukome į žvejų miestelį Marsašloką, Popajaus kaimą, kuris buvo įrengtas kuriant filmą ir kurį vietiniai kartais vadina Saldaus rojaus kaimu. Turą aplink Maltą užbaigėme maudynėmis Viduržiemio jūroje. Naktį vaikštinėjome po seniausią Maltos miestą, paslaptingąją Mdiną, dar žinomą Tyliojo miesto vardu, ir iškilniąją Valetą, Maltos sostinę. Mus lydėjęs maltietis juokaudamas sakė, kad bažnyčių Maltoje tiek, kad kiekvieną dieną  gali lankyti vis kitą. Pasidomėjau: bažnyčių šitame nedideliame krašte maždaug tiek, kiek metuose yra dienų. Atsisveikinimo vakaras vyko Komino saloje, kurioje, kiek teko girdėti ir skaityti, gyvena aštuoni žmonės, ji yra paskelbta paukščių rezervatu ir gamtos draustiniu. Malta – tai Afrika Europoje, su mūsų akiai neįprastu peizažu, architektūra, klimatu, o jeigu poetiškiau – išlikusi dalis nuskendusios Atlantidos.

Ką supratau šituose mokymuose? Pirmiausia, kad visi esame žmonės, skirtingi ir kartu panašūs, kad didžiausia dovana yra gebėjimas jausti pačiam ir atjausti kitą. Ne mąstymu, ne kalba, ne turtais mes ypatingi, o gebėjimu jausti: save ir kitą. Sugrįžti nebuvo lengva. Kamavo ilgesys, nostalgija, juk dalyvavome ne tik mokymuose, pamatėme nuostabiąją Maltos salą, bet ir susidraugavome vieni su kitais... Tačiau atstumas, atsiskyrimas nuo gimtųjų vietų leido kitaip pažvelgti į savo šalį, labiau mylinčiomis, savo krašto grožį ir unikalumą matančiomis akimis, atėjo suvokimas, kad tik būdami savimi, puoselėdami savitumą, kalbą, nesvarbu, ar tai būtų asmuo ar šalis, būsime turtingi, įdomūs, turėsime kuo pasidalinti su kitais.

Mokymai, Malta, jos žmonės mane išmokė labiau džiaugtis ir į gyvenimą žiūrėti šiek tiek paprasčiau, suteikė vidinės laisvės, įkvėpimo mokytis, reikšti jausmus, keliauti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Esu nepaprastai dėkinga visiems, kurių dėka gyvenimas man įteikė šią brangią ir nepamirštamą dovaną.

Alma RIEBŽDAITĖ