Pastarųjų 8 metų duomenimis  Telšių apskrityje legioneliozės susirgimų neregistruota. Lietuvoje 2015 m registruoti 7 atvejai, 2016 m. – 10 atvejų.

Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos (plaučių uždegimas) ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos:

Pirmoji - Legionierių liga. Inkubacinis periodas 2-10 dienų. Liga paprastai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. patiria sąmonės sutrikimų.

Antroji - Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Liga pasireiškia 2-6 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu.

Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu – įkvėpdamas Legionella bakterijų. Legionelioze neužsikrečiama geriant vandenį ar vartojant jį maisto ruošimui. Legionierių liga paprastai neplinta nuo žmogaus žmogui.

Legionella bakterijoms daugintis palankiausia vandens temperatūra 20-45 ºC. Legionella bakterijos nesidaugina žemesnėje negu 20 ºC ir aukštesnėje negu 60 ºC temperatūroje. Pirmuonys, nuosėdos, rūdys, dumblas, biofilmas (biologinė plėvelė) pagerina sąlygas Legionella bakterijoms daugintis. Legionella bakterijos gali daugintis karšto ir šalto vandens sistemose, vamzdžiuose, kur ne visada ar visai neteka vanduo, purvinuose, korozijos apimtuose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose, guminėse žarnose. Kiti galimi infekcijos šaltiniai – Legionella bakterijomis užkrėsti fontanai, gydomosios vonios, baseinai, tualetų bakeliai, vandens garų kondensatoriai ir kt.

Nėra nustatyto tikslaus Legionella bakterijų skaičiaus, kurias įkvėpus išsivystys liga, tačiau didesnę riziką susirgti legionierių liga turi asmenys, kurių imunitetas yra nusilpęs, vyresnio amžiaus asmenys, rūkantieji, asmenys, sergantys cukriniu diabetu, lėtinėmis plaučių ligomis, onkologinėmis ligomis ir esant kitoms ligoms, sukeliančioms imunosupresinę būklę.

Legioneliozės profilaktika - tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra. Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus.

Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50 – 60ºC; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25ºC. Tai pat ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.

Vandens nukenksminimo būdai parenkami atsižvelgiant į kiekvienos sistemos ypatumus. Praktikoje taikoma terminė dezinfekcija. Po terminės dezinfekcijos turėtų būti atlikti kontroliniai tyrimai Legionella bakterijų nustatymui vandens sistemoje. Esant nepatenkinamam rezultatui, procedūra gali būti kartojama. Jeigu negalima taikyti šio būdo, vandenį galima dezinfekuoti aprobuotais ir registruotais chloro ar kt. preparatais. Literatūroje nurodomi kiti galimi alternatyvūs karšto vandens sistemų dezinfekcijos būdai: dezinfekcija UV spinduliais, jonizacija vario ir sidabro jonais, specialūs filtrai ir kt. Taip pat būtina periodiškai valyti karšto vandens saugojimo rezervuarus ir vandens šildytuvus, šalinti susikaupusias nuosėdas ir nešvarumus.

Informacijos šaltinis –  www.ulac.lt