Metų pradžioje tęsėme sportines veiklas ir su jaunaisiais stalo teniso aistruoliais važinėjome į Plungės stalo teniso klubo „Žemaite“ organizuojamus šeštadieninius turnyrus. Galime tik pasidžiaugti jaunuolių laimėjimais, kai kurie ne tik išmoko naujų dalykų, bet ir užėmė prizines vietas.

„Labiausiai patiko teniso turnyras, nes tenisas buvo mano hobis, patiko todėl, kad galėjai laimėti raketę. Bet ne čia esmė, viskas dėl priešininkų, man patinka žaisti prieš stipresnius tenisininkus.“ (Lukas)

„Tenisas buvo įdomiausia veikla. Ir pokalbiai su jaunimo darbuotojais.“ (Eivinas)

Deja, šitas veiklas nutraukė prasidėjęs karantinas... Su begaline nostalgija jaunimo darbuotojai prisimena susitikimą su Plungės atviro jaunimo centro vadovu ir jaunimu vasario pabaigoje: Užgavėnių blynai, šakočio valgymas, stalo teniso turnyras su svečiais, atsisveikinimo atmosfera...  Tai buvo paskutinis didesnis atviro jaunimo centro renginys, po kurio prasidėjo kita realybė. Teko adaptuotis prie pokyčių ir pagal išgales pradėti vykdyti nuotolinį darbą su jaunimu. Buvome pasimetę, sutrikę. Pradėjome kurti virtualias grupes, daug naudingos jaunimo informacijos viešinti centro feisbuko paskyroje, vyko susirašinėjimas su jaunuoliais asmeniškai ir sukurtose grupėse. Įvykusi pauzė pristabdė darbus, bet pavasarį pamažu grįžome prie įprastinių veiklų...

Vis dar tebesiaučiant pandeminei nuotaikai, stengėmės dalį savo veiklų organizuoti lauke, šalia esančiame Rietavo parke. Vyko kūrybinio rašymo užsiėmimas, kuriame jauni žmonės vedė į savo mėgstamiausias parko vietas ir kuriose rašėme, kalbėjomės apie meilę, draugystę, baimę, įvairius patyrimus Rietavo parke, o kelionę užbaigėme su visa grupe sukūrę miško puokštę. Rugpjūtį organizavome jaunimo Žolinę, tvarkėme parką, o grįžę vakarojome prie centro. Vyko mandalų piešimo vakaras, savigynos mokymai, susitikimas su Rokiškio jaunimo centro atstovais, dalyvavome Mykolinių šventėje. Žinoma, vyko ir kasdienis darbas: centro tvarkymosi, maisto gaminimo, žaidimų vakarai su jaunimu ir pokalbiai įvairiausiomis temomis.

Nesitikėjome, kad vasara ir ruduo bus tokie intensyvūs veiklų ir ieškojimų prasmėmis. Iš tiesų daug ką pavyko nuveikti tik liepą susibūrusios jaunimo Vasaros komandos dėka. Kartu su jaunais žmonėmis planavome, ką būtų galima įdomaus, prasmingo padaryti, kad būtų smagiau gyventi. Ir kartu nėrėme į nuotykius, vieni dalyvavo vienose veiklose, kiti – kitose. Paklausėme, kaip šitą laiką matė jaunimo darbuotojai ir pats jaunimas, kas labiausiai iš veiklų įstrigo, buvo sėkminga, ko naujo visi išmokome. Vasaros veiklos prasidėjo nuo žygio per Sietuvos kūlgrindą, kuriame dalyvavo net mamos:

 „Visos veiklos, kurios įvyksta, kur ateina jaunimas, nori dalyvauti, dalijasi savo potyriais, išgyvenimais, jausmais yra sėkmingos. Manau, kad atviras darbas su jaunimu yra vertingas ir reikalingas. Gebėjimas įsiklausyti į jauną žmogų, išgirsti jį, suprasti yra labai svarbu, ypač šiomis dienomis. Mes mažai girdim jauną žmogų. Jaunas žmogus padaro klaidą ir mes pernelyg greitai skubam jį nuvertinti, teisti, patys pamiršdami savo jaunystę. Galimybė dirbti su jaunu žmogumi, jį išklausyti praturtina ir mane pačią. Didelis džiaugsmas matyti, kaip keičiasi jauno žmogaus elgesys, mąstymas, požiūris, kaip jis tampa sąmoningesnis, mokosi kritiškai mąstyti, pradeda priimti geresnius sprendimus.

Įsimintiniausios yra patyriminės veiklos. Viena iš tokių veiklų laikyčiau vasarą įvykusį žygį per Sietuvos kūlgrindą Varnių regioniniame parke. Potyriai, nuotaikos buvo įsimintini, jaunuoliai buvo priversti priimti iššūkį, išeiti iš komforto zonos ir nerti į purvą, tikrąja ta žodžio prasme. Galima sakyti, kad po šitos veiklos jaunimas tapo aktyvesnis, drąsesnis, pradėjo norėti visur dalyvauti. Jautėsi proveržis po karantino, kuris matosi net nuotraukose. Sutvirtėjo ryšys su jaunimo darbuotojais, užsimezgė šiltas santykis.

Darbas su jaunimu man padėjo atsisakyti išankstinių nuostatų, stereotipų, labiau pasitikėti jaunu žmogumi ir įveikti savo baimes. Apskritai, labiau pradėjau vertinti save, tapau tvirtesnė, išsakydama savo nuomonę, išmokau labiau brėžti ribas, suprasti aplinkinių žmonių jausmus, juos pažinti, mokiausi iš savo klaidų. Jaučiu sustiprėjusį stuburą.“ (Aušra Mickutė, jaunimo darbuotoja)

Jaunimui, žinoma, labiausiai įstrigo stovyklos ir žygiai. Birželį ir rugsėjį vyko patyriminės jungtinės stovyklos su Telšių ir Kuršėnų jaunimu. Pirmoji vyko Džiuginėnuose prie Telšių, antroji – Tverų apylinkėse prie Ruškio ežero:

 „Dalyvavau įvairiose stovyklose, ir jos visos buvo labai įsimintinos, net negalėčiau pasakyti, kuo būtent. Stovyklose išplėčiau savo draugų ratą, praleidau bemiegę naktį šildydamasi prie laužo, išmokau įvairių dalykų, tokių kaip pasitikėjimas kitais ar orientavimasis miške naktį, praleidau nuostabų laiką, gal net pati labiau išmokau pasitikėti savimi ir savo jėgomis. Jeigu tik būtų galimybė viską pakartoti iš naujo, tai kartočiau ir kartočiau, nes tai yra be galo smagi patirtis.“ (Gabija)

„Dalyvauju įvairiose jaunimo centro veiklose, tokiose kaip: jaunimo stovyklos, susitikimai su kitais jaunimo centrais, mokymai, turnyrai. Įsimintiniausia buvo vasaros stovykla Telšiuose. Stovykloje patyriau naujų pojūčių, įveikiau aukščio baimę ir išmokau nugalėti save! Taip pat – daugybė naujų pažinčių, nauji draugai iš įvairių miestų. Nors stovykla truko tik dvi dienas, atrodo, kad ten praleidau pusę savo vasaros. Su naujais žmonėmis labai greit suartėjom taip, lyg draugai jau būtume buvę daugybę metų. Ši stovykla man buvo pirmoji, iš kurios nuoširdžiai nesinorėjo išvykti namo.“ (Martyna)

„Esu dalyvavęs biliardo turnyre, Gargždų stovykloje ir stovykloje prie Ruškio ežero. Įsimintiniausia buvo stovykla prie ežero, nes ten buvo gera kompanija ir susiradau panelę. Biliardas išmokė mane ramybės ir susikaupimo.“ (Deividas)

„Dalyvavau gana daug veiklų, kurias rengė jaunimo centras, bet įsimintiniausia veikla buvo stovykla prie Ruškio ežero. Be galo nuostabi atmosfera, nuostabūs žmonės, labai įdomi veikla. Tie suvaikščioti kilometrai nieko nereiškė, nes svarbu buvo, su kuo eini, ir mintys buvo, kad galėtum ilgiau pabūti su tais žmonėmis, o ne greičiau grįžt į stovyklavietę. Po stovyklos buvau labai išsekusi, bet be galo laiminga, kad susipažinau su naujais žmonėmis, kad turėjau galimybę pabūti gamtoje ir nesijaudinti dėl smulkmenų. Galbūt išmokė, kad vieningumas – svarbiausia, nes prisimenant žygį, kilus nesutarimams, kur eiti, tikrai buvo sunku nutarti, į kurią pusę sukti ar kur eiti, bet jeigu visi bendrai nutarėme eiti į vieną ar kitą pusę, tai taip ir reikia daryti. Nesvarbu, kur, nesvarbu, kaip, svarbiausia – su kuo.“ (Martyna)

„Aš dalyvavau žygyje per Sietuvos kūlgrindą ir stovykloje. Žygyje galėjau pabūti su savo draugais ir išbandyti kai ką neįprasto, išbandyti savo jėgas. Stovykloje susipažinau su daug žmonių, pradėjau bendrauti su žmonėmis, kuriuos anksčiau pažinojau, bet nebendravom. Įsimintina stovykla buvo dėl naktinio žygio, labai linksmų žmonių ir nuostabiai praleisto laiko. Stovykloje pradėjau bendrauti su žmogumi, kuris šiuo metu man labai daug reiškia. Supratau, ką reiškia tikras žygis. Turėjau progą išbandyti, ko nesu niekada bandžiusi. Šios veiklos išmokė mane bendrauti su įvairiais žmonėmis.“ (Emilė)

Vienas įsimintiniausių įvykių – jaunimo trijų dienų žygis baidarėmis Jūros upe kartu su Rietavo savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriumi, organizacijos „Progresas“ vadovu Egidijumi Griciumi. Įveikėme penkiasdešimties kilometrų trasą. Sunku buvo atsikvošėti visą savaitę –  gyvenome žygio įspūdžiais ir nuotaikomis.

„Dalyvavau baidarių žygyje.  Man jis labai patiko. Labai daug prisijuokėm, susidūrėme su naujais iššūkiais ir sunkumais, pvz., kai užstrigdavo baidarė ir reikėdavo išlipti  ir stumti, kai buvo šalta ir visi rūbai šlapi, o kitų  rūbų mažai buvau pasiėmus, kai smarkiai lijo ir buvom labai pavargusios buvo sunku plaukti ir kai rankos nutrintos nuo pirmo karto. Mane šis žygis išmokė ištvermės. Manau, kitą kartą tikrai kartočiau ir pasiimčiau daugiau reikalingų daiktų ir rūbų, tai buvo labai įsimintinas įvykis ir pats geriausias gimtadienis.“ (Akvilė)

„Dalyvavau su jaunimo centru stovykloje, žygyje su baidarėmis ir bridome per kūlgrindą. Man įsimintiniausia veikla buvo žygis su baidarėmis, nes patyrėme daug smagių nuotykių, labai prisijuokėme, taip pat žygyje patyrėm ir daug sunkumų, pavyzdžiui, per mažai pasiėmėm drabužių ir tie patys buvo šlapi, kai užstrigdavo baidarė ir reikėdavo visaip iš ten išsikapstyti, nors jau būdavome pavargę ir rankas skaudėjo, bet vis tiek buvo labai smagu. Mane šios veiklos išmokė, kad geriau vykstant į žygį pasiimti visko daugiau negu mažiau. O kokia nauda? Tai padidino ištvermę. Bet su mielu noru pakartočiau visas tas veiklas, nes iš ten yra labai gerų prisiminimų, ir norėtųsi vėl viską pakartoti.“ (Andželika)

„Sunkiausiai buvo, kad nors ir esi kiaurai šlapias ir labai šalta, tu turi tęsti kelionę, nes kito pasirinkimo kaip ir nėra. Įsimintiniausia buvo, kai  apsivertėme su baidarėmis viduryje plačios upės ir supratome, kad savo jėgomis baidarės nepartempsime į krantą. Ir tada atkeliavo kateris mūsų gelbėti. Žygyje sužinojau, kaip pasigaminti valgyti gamtoje, statyti palapinę, susišildyti, kaip valdyti baidarę, kaip prisiderinti-susiderinti, plaukiant su kolega, kaip praplaukti pro krioklius ir t. t. Žygis mane išmokė iškęsti šaltį, skausmą, nuovargį ir visada šypsotis, kad ir koks pavargęs būčiau. Žodžiai, kuriais apibūdinčiau žygį –  SPEED AND POWER. Ir vėl prisėmėm...“ (Lukas)

Šitą straipsnį apie atviro jaunimo centro veiklas rašėme norėdami išgirsti jaunimo tariamą žodį, pajusti jo kalbos ritmą, intonacijas su palinkėjimu visiems įsiklausyti ir išgirsti jauną žmogų, jo tiesų žodį, emocinį atvirumą, pabandyti geriau jį suprasti. O geriau suprasti įmanoma tik pažįstant, domintis, kalbantis, kartu būnant ir veikiant. Kas toliau? Nežinia. Šiuo metu laukia skaitmeninio darbo su jaunimu iššūkiai, apie kuriuos kalba ir laikinai centro direktorės pareigas einanti Laurina Kuprytė:

„Labiausiai mane džiugina jaunimo įsitraukimas į savęs paieškas. Naujovių ir vidinių iššūkių priėmimas, savęs ieškojimas per gamtą, meną, pokalbį. Net buvęs karantinas ir negalėjimas gyvai bendrauti nenutraukė vidinių ryšių, noro ateiti ir tiesiog būti savimi. Aš išmokau priimti situacijas ir žmones tokius, kokie jie yra dabar ir čia. Pažvelgti į situaciją, suprasti, kad laikinumas savaip žavus ir be galo motyvuojantis tobulėti ir augti. Jaunimo komandos laukia nauji iššūkiai įsijungiant į skaitmeninį, nuotolinį darbą, o jaunuolių, norisi tikėti, naujos ir įdomios patirtys kartu.“

Alma RIEBŽDAITĖ

Rietavo atviro jaunimo centro jaunimo darbuotoja