RIETAVO SAVIVALDYBĖS LANKYTINOS VIETOS

--------------------------------------

Rietavo savivaldybės teritorijoje atrastas maždaug 750 metų senumo piliakalnis

Plačiau

--------------------------------------

RIETAVO DVARO SODYBA

Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 449

Rietavo dvaro sodybos sudėtinės dalys: užstatymas (12 dvaro laikotarpio statinių),  želdynai (parkas), vandens telkiniai, kelių ir takų tinklo fragmentai, senosios kapinės. Pastatų architektūrai būdingi istorizmo bruožai. Rūmai buvę vokiško neorenesanso formų, ūkiniuose pastatuose – „plytų stilius“, persipina medinės liaudiškos architektūros formos. Sodybos planinės struktūros tipas – teritorinis, koncentruotas, diferencijuotas; tūrinis – mišrus (pagrindinė pastatų grupė teritorinė koncentruota); erdvinis – daugiaerdvinis, su viena centrine erdve.

Dvaro sodybos kompozicija paremta kelių pagrindinių susikertančių ašių principu, visos suformuotos vienu metu, kuriant ansamblio centrinę dalį. Pagal 1840 m. parengtą Rietavo pertvarkymo projektą miesto gatvė tapo kompozicine ašimi tarp bažnyčios ir dvaro rūmų. Ji beveik statmena pagrindinei parko kompoziciniai ašiai - alėjai (lygiagrečiai parko išilginei alėjai buvęs ir jodinėjimo takas). Pagrindiniai sodybos keliai iš pietų ir vakarų susikerta prie buvusios sodybos kompozicinio centro – rūmų (neišlikę, todėl dvaro sodybos kompozicija itin nukentėjo). Už rūmų į šiaurės vakarus ir vakarus reguliaraus planavimo bruožai būdingi ūkinei teritorijai ir sodui. Peizažinio planavimo, išvystytos kompozicijos parkas išsidėstęs rytinėje sodybos dalyje.

Rietavo dvaro sodyba – pereinamojo iš klasicizmo į istorizmą laikotarpio architektūros ansamblis, išskirtinas savo monumentalumu, išlikusių statinių gausa, kompozicija, vienu didžiausių Lietuvos parku. Tai - ansamblis turintis, ne tik architektūrinę, bet ir istorinę vertę, kaip paminklas grafams Oginskiams, naujų, pažangių mokslo, kultūros ir technikos idėjų skleidėjams.

RIETAVO DVARO SODYBOS ALAUS DARYKLA – SKALBYKLA – VANDENTIEKIO BOKŠTAS

Parko g. 12, Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre –  2342

Bokštas – istorizmo laikotarpio „plytų stiliaus“, turintis neorenesanso bruožų. Bokšto technologinė įranga – vėjo jėgainė. Pailgo stačiakampio plano. Planinė II aukšto struktūra  – koridorinė, I aukšto autentiška struktūra (suardyta pritaikant pieninei) galėjo būti koridorinė. Tūris – kompaktinis. Ryšys tarp aukštų – laiptinė, esanti pietinėje pastato dalyje. Į pastatą patenkama iš pietų ir rytų fasadų. Bokšto planas – aštuoniakampis, planinė struktūra salinė, tūris kompaktinis, ryšys tarp aukštų – mediniais laiptais. Į bokštą patenkama iš pietų pusės. Pagrindinio pastato pietų fasadas – plokštuminis centrinis, kurio centrą akcentuoja durys su pusapskritimine sąrama. Kiti fasadai – plokštuminiai decentralizuoti. I aukšto mūras tinkuotas, II aukšto –  raudonų plytų mūro, langų angokraščiai tinkuoti. Bokštas sudarytas iš 5 aukštų, kurių suskaidymą pabrėžia plytinės reljefinės traukos, skirtingos visuose aukštuose, ypatingai išraiškingas virš ketvirto aukšto pastato esantis karnizas, virš kurio iškyla atitvaro baliustrada. Kiekviename aukšte (I, II, III) į pietų pusę yra po vieną langą, kitose aštuoniakampio briaunose įkomponuotos nišos pusapskritiminėmis sąramomis. Viršutinės bokšto dalies briaunas sklaido po dvi sukomponuotos negilios nišos. Cokolio pietvakarinėje briaunoje esančioje nišoje iškyla lieta liūto galva, šiuo metu nudažyta raudonais aliejiniais dažais.

RIETAVO DVARO SODYBOS KOPLYČIA – MAUZOLIEJUS

Plungės g. 20, Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 16639

Koplyčioje palaidoti: 1899 m. – Irenėjaus Oginskio žmona Olga, Irenėjaus sūnus, 1902 m. – Mykolas Oginskis, Plungės dvaro savininkas, palaidotas šiaurinėje sienoje; 1909 m. – Bogdanas Oginskis, Rietavo dvaro savininkas, palaidotas pietinėje sienoje; taip pat –  dvylikametė Bogdano duktė. Koplyčia – pailgo stačiakampio plano, planinė struktūra – salinė. Stilius – istorizmo laikotarpis, eklektika. Tūris – kompaktinis,  į vidų patenkama iš vakarų pusės. Šoniniai fasadai pietuose ir šiaurėje – plokštuminiai, tolygūs, pagrindinis vakarinis ir galinis rytų – plokštuminiai centriniai. Fasaduose vyrauja neoromantinės formos. Daugiausia dekoro elementų turi pagrindinis fasadas. Jo centre yra gana didelės, pusapvalės arkos formos durys – portalas, kurį sudaro puslankio formos archivolta, virš jos – trikampio formos arkatūrinis plastinis dekoras, primenantis stilizuotą augalinį motyvą. Arkatūros viršuje eina karnizas, kuris lyg sudėliotas iš mažyčių keturkampių piramidėlių. Į abi puses nuo portalo fasado kampus pabrėžia miniatūriniai bokšteliai, iškylantys virš kraigo ir užbaigti metaliniais kryžiais. Portalo lygyje bokšteliuose yra nedidelės nišos su šventųjų skulptūrėlėmis. Šoniniai fasadai yra lygūs, tik sienos centre būta skulptūrinių angelų galvučių dekoro, kurios neišliko.

Koplyčios vidus įrengtas gana kukliai. Centrinę vietą užima altorius, esantis prie galinės sienos. Altorius iš natūralaus balto ir dirbtinio pilko marmuro padarytas  Belgijoje, Briuselyje (skulptorius Leon Bukneau, apie 1873 – 1874 m.). Altorių sudaro 2 dalys – mensa ir rebalto. Altoriaus rebalto šonuose – 2 balto marmuro kolonos, kurių kapiteliai sukomponuoti iš tokių pat motyvų kaip ir mensos kolonėlių. Kolonų viršų jungia platus lakoniško profilio balto marmuro karnizas, šoninėse sienose – romantinių arkatūrų frizas. Visame lubų plote įkomponuotas didžiulis lotyniškos formos kryžius, jo kryžmos centre – skulptūrinis dievo atvaizdas, galuose – figūrinės kompozicijos, kryžmos ilgoji dalis papuošta vynuogių girlianda. Grindys –  marmuro plytelių.

RIETAVO DVARO SODYBOS BALTIEJI VARTAI

Plungės g., Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre –  27400

Pirminė vartų paskirtis –  šalutiniai įvažiavimo vartai, vadinami Baltaisiais (varčios buvo medinės). Po 1927 m., nugriovus rūmus, tapo pagrindiniais įvažiavimo vartais.

 Fasadai –  plokštuminiai, centriniai, stilius – neoklasicizmo.  Iš gatvės pusės nežymiai įgilintose stačiakampėse nišose, arkinė vartelių niša pietiniame stulpe ir arkinis praėjimas šiauriniame stulpe. Iš dvaro pusės – pietiniame  stulpe,  stačiakampėje nišoje įmūryta granitinė plokštė. Profiliuotas karnizas į viršų laiptuotai siaurėja. Viršų puošia dvi betoninės, bronza dažytos liūtų skulptūros.

Pietiniame vartų stulpe, rytų fasade, nišoje – juodo granito plokštė su užrašu: „Garbusis svety, tebūnie tau ir tavo tėviškei pagarsinta: 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija Rietavas – Palanga. 1892 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje eletrinė. Tai kunigaikščių Oginskių darbai Rietavui ir Tėvynei. 1992“. Virš užrašo į kvadratinį įrėminimo profilį įkomponuota žalvarinė bareljefinė plokštė, užrašas išdėstytas ratu: „Lietuvos elektrifikacijos šimtmetis 1892 Rietavas 1992“.  Šiaurinio stulpo taip pat rytiniame fasade žemai įkomponuota granitinė plokštė su užrašu: „Liūtų skulptūrų atstatymą rėmė akcinės bendrovės: Lietuvos elektrinė, Lietuvos energija, Mažeikių elektrinė, Rytų skirstomieji tinklai, Vakarų skirstomieji tinklai.  2002 balandžio 17 d.“

RIETAVO  DVARO  SODYBOS  RAUDONIEJI  VARTAI

Oginskių g., Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 27401

XIX a. viduryje pastatyti Raudonieji vartai, esantys pietinėje teritorijos dalyje, prie sargo namo, buvo pagrindiniai įvažiavimo vartai. Juos sudaro 2 masyvūs stačiakampio formos mūro stulpai – pilioriai, kuriuose įrengti praėjimai pėstiesiems. Stulpus vainikuoja profiliuotas lietas betoninis karnizas, laiptuotu viršumi, kuris kartu yra liūtų skulptūrų postamentas. Vartų kompoziciją užbaigia naujos liūtų skulptūros. Metaliniai ažūriniai vartai ir varteliai pagaminti dabar. 

RIETAVO DVARO SODYBOS PARKAS

Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 27402

Rietavo parkas – vienas diningiausių kultūros istorijos kompleksų Lietuvoje. Jį sudaro ne vien dekoratyvūs želdiniai, bet ir žemės paviršiaus formų (geoplastikos), vandenų sistemos, pastatų, įvairios augalijos vienovė. Visa tai sieja erdvės ir laiko ryšiai, kurie atspindi istorizmo pėdsakus.

Mišraus tipo XIX amžiaus vidurio (1848-1855) parkas, įkurtas natūraliame miške. Kuriant parką daug kuo prisidėjo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, Fridrichas Brounas iš Saksonijos ir vengras Augustas Ulrichas. Pagrindinis masyvas – sodybos teritorijos rytinėje dalyje. Želdynai parko šiaurinėje dalyje užima didelius plotus, sudaro raiškius tūrinius komponentus, formuoja erdves. Lygiagrečiai šiauriniam pakraščiui išilgai per visą teritoriją eina kelias, kertantis teritoriją iš vakarų (nuo Plungės g.) į rytus. Parko ribose kelias virsta plačia alėja, apsodinta liepomis, beržais, eglėmis. Į pietus nuo alėjos (parko viduryje) lygiagrečiai prasideda kita – buvusi beržais apželdinta jodinėjimo alėja. Centrinėje, pietinėje, rytinėje dalyse – didelės erdvės, daug stambių pavienių ir grupėmis augančių medžių. Parkas išraižytas vingiuotais, plastiškais takeliais. Šiaurės vakarų teritorijos kampe buvęs sodas. Pietvakarių teritorijos dalyje išsidėstę sodybos pastatai, pagrindinis – didysis –  tvenkinys ir alėja, jungianti rūmus su bažnyčia. Natūralūs parko vandens telkiniai – Jūros upė ir jos intakas – Jaujupio upelis. Dirbtiniai tvenkiniai iškasti 1904–1905 m: didelis tvenkinys (pagal šaltinius – buvusio miestelio centro vietoje) teritorijos pietvakarių dalyje, tvenkiniai, sukurti užtvenkus Jaujupio upelį, dirbtinai sukurti upelio vingiai, atšakos, pavienės kūdros ir tvenkiniai parko ir gyvenamojoje zonose. Šiuo metu mažiausiai pakitę išliko  didysis tvenkinys teritorijos pietvakarių kampe ir mažesnis – į rytus nuo didžiojo. Abipus kūdros išlikusios išilginės parko alėjos ir kūdra su meilės kalneliu. Kiti vandens telkiniai pakitę arba sunykę.

RIETAVO ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIOS STATINIŲ ANSAMBLIS

Laisvės a. 2, Rietavas. Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre  -  26969

Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia 1853 m.  pradėta statyti kunigaikščio Irenėjaus Oginskio, dvaro rūmų centrinėje ašyje, nugriautos  medinės bažnyčios vietoje. Statyba tęsėsi 21 metus. 1853 m. birželio 9 d. žemaičių vyskupas M. Valančius pašventino kertinį bažnyčios akmenį, o statybos darbams pradėjo vadovauti architektas Friedrichas Augustas Stüleris. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, vadovavo architektas Ferdinandas Steinbartas.

1863 m. mirė fundatorius Irenėjus Oginskis. Bažnyčiai dar trūko vidaus įrangos, tad rūpinimąsi ja perėmė velionio žmona Olga ir sūnūs Bogdanas ir Mykolas. 1874 m. bažnyčia buvo užbaigta ir konsekruota. Ji yra ankstyvojo istorizmo etapo statinys Lietuvoje. Bažnyčia sukurta dar iki generalgubernatoriaus Muravjovo paskelbto draudimo statyti naujas katalikų bažnyčias, pastatyta prie centrinės miestelio aikštės, formuoja jos planą ir erdvę. Sudėtinga daugiaplanė pastato kompozicija laisvai atsiskleidžia aplinkoje, negožiama kitų urbanistinių akcentų. Rietavo bažnyčios planas –  lotyniško kryžiaus formos, su plačia presbiterija, kuri užbaigta trimis pusapskritėmis apsidėmis.

Eksterjere pasitelktas skulptūrinis dekoras, retas istorizmo sakraliniuose pastatuose. Pagrindinio portalo timpane įkomponuota Šventosios Šeimos skulptūrinė grupė, dešiniajame – Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus reljefas; kairiojo timpano reljefas neišlikęs. Nišose išdėstytos šešių šventųjų figūros. Bažnyčios viduje prie įėjimo yra dvi angelų su švęsto vandens indais skulptūros. Cokolis suklotas iš trijų tašyto granito eilių, laiptai –  bučarduoto granito. Langų rėmai metaliniai, į juos įstatyti vitražai švino rėmeliais. Prie įėjimų į zakristijas įrengti stilingi lieto metalo laipteliai su žibintais. Pagrindinio fasado durys filinginės, dvivėrės, su autentiškomis metalinėmis XIX a. rankenomis. Parapijiečių patogumui į kairįjį bažnyčios bokštą įkeltas laikrodis. Bažnyčios stogas dengtas skarda. Pagrindinis altorius (švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų) yra balto marmuro, santūrių neoromaninių formų, 1873 m. gamintas L. Bougneau dirbtuvėse Briuselyje. Už altoriaus esančioje erdvėje įrengtos salės. Kadangi presbiterija plati, šoniniai altoriai išdėstyti transepte (po du altorius kiekviename gale). Sakykla su stogeliu, įtvirtinta prie pilioriaus, yra tamsaus medžio, lakoniškų formų. Presbiterijos kairėje sienoje įkomponuotos portretinės epitafijos – Olgos Oginskienės (1819-1899) ir Irenėjaus Oginskio (1808-1863). Presbiteriją nuo navų skiria tvorelė. Bažnyčios grindys išklotos kvadratinėmis pilko ir juodo marmuro plokštėmis, presbiterijos dalyje panaudotas kontrastingesnis baltų ir juodų plokščių derinys. Kolonėlės ir pilioriai dažyti imituojant marmurą, sienos –  gelsva spalva, skliautai, ramstinės arkos, piliastrai – balta. Apsidės skliaute XX a. viduryje ištapyta kovojančio šv. arkangelo Mykolo figūra. Bažnyčios pastatas iliustruoja Lietuvoje retą sekimą italų romanine architektūra.

 TVERŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSILANKYMO BAŽNYČIOS KOMPLEKSAS

Žemaičių a. Tverai, Tverų sen., Rietavo sav.

Tel. (8 448)  41 111

Unikalus kodas kultūros vertybių registre –  1557

Dabartinė bažnyčia buvo pastatyta 1897 m. Ji –  stačiakampė su apside, dvibokštė. Bažnyčios viduje yra puošnūs altoriai. Jos interjerą puošia dailės paminklai: šv. Pranciškaus, šv. Juozapo, Marijos su kūdikėliu, šv. Motiejaus paveikslai. šv. Simono, šv. Antano ir „Marija ir Elžbieta“ paveikslų metaliniai aptaisai. Paskutiniai du paveikslai tapyti XIX a., kiti – XVIII a. Altorėlis su 6 bareljefais ir 5 skulptūromis. XX a. žymesnių bažnyčios architektūros ir tapybos pakeitimų nedaryta.

1897 m. Žemaičių vyskupo pagalbininkas Kasparas Cirtautas bažnyčią 1899 m. konsekravo Švč. Mergelės Marijos Aplankymo titulu. Varpinė pastatyta 1907 m. Ji – mūrinė, dviaukštė. Šioje varpinėje kabėjęs didžiulis varpas įkeltas 1908 m. Per I pasaulinį karą vokiečiai jį nukabino ir išsivežė šoviniams gaminti. Iki mūsų laikų išliko tik žmonių pasakojimai apie varpą.

Bažnyčios šventorius aptvertas tvora, kurioje įrengta 14 Kryžiaus kelių stočių. Išmūryti vartai, kuriuos yra atvaizdavęs architektas V. Čekanauskas. Tai –  vieninteliai Lietuvoje žemaitiško baroko stiliaus vartai. Šie vartai sovietmečiu buvo nutinkuoti ir prarado savo autentiškumą. 2004 metais šventoriaus vartai buvo restauruojami. Nuėmus baltą tinką, vartų nišoje rasti akmeniniai dubenėliai švęstam vandeniui. Yra išlikusios visos metalinės konstrukcijos, kurių dalyse gerai matomi autentiški įrašai, vartų fundatorių pavardės ir datos. 2004 metų liepos 3 dieną atnaujinti bažnyčios šventoriaus vartai pašventinti ir iškilmingai atidaryti. 2006-2007 m. vyko bažnyčios prieigų ir šventoriaus tvoros rekonstukcijos darbai.  Iš pagrindo atnaujinta šventoriaus mūro tvora, restauruotos raudonų plytų stacijų koplytėlės, sutvarkyti takai. Šventoriuje yra dvi medinės koplytėlės, kurios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Viena jų –  papuošta ornamentuotu kryželiu, su Marijos Maloningosios, Marijos ir 4 angelų skulptūromis –  pastatyta 1861 m.,  restauruota 1969 m. Kita koplytėlė dviaukštė, papuošta 5 ornamentuotais kryželiais. Ši koplytėlė statyta XIX a. pabaigoje, o restauruota 1969 m (taip pat registrinė).

MEDINGĖNŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA

Medingėnų k., Medingėnų sen., Rietavo sav.

Kunigo Gečo rūpesčiu 1671 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1769  m. pastatyta nauja bažnyčia, 1881 m. pailginta. 1890 m. apmūrytas šventorius, 1891 m. pastatyta mūrinė varpinė (Ustino Golinevičiaus projektas). Klebono Kazimiero Malinausko rūpesčiu 1901–1902 m. pagal Nikolajaus Andrejevo projektą pastatyta dabartinė medinė bažnyčia.  1907 m. įsigyti nauji vargonai, 1913 m. įkurta parapija. Tai –   neogotikinio stiliaus, stačiakampio plano, dvibokštė Švenčiausiosios Trejybės šventovė. Bažnyčios interjerą puošia vertingi dailės kūriniai. Čia esančios skulptūros įtrauktos į Kultūros vertybių registrą (registrinės). Viena jų –  sukurta dailininko Boleslovo Balzukevičiaus XX a. pradžioje –  vaizduoja Nukryžiuotąjį, o kitos dvi skulptūros, XIX a. sukurtos liaudies meistrų, vaizduoja Šv. Joną Nepomuką ir Šv. Kazimierą. Bažnyčios zakristijoje yra XIX a. pradžioje sukurtas paveikslas – Stacija XII. Medingėnų Švč. Trejybės bažnyčios varpinė pastatyta 1891 m. Tai –  mūrinis, įdomios architektūros pastatas. Jos projektą parengė Justinas Golinevičius. Varpinės viduje esančios liaudies meistrų skulptūros taip pat įrašytos į Kultūros vertybių registrą (registrinės). Jos vaizduoja šv. Joną Nepomuką, Šv. Kazimierą, du trimituojančius angelus. Šios skulptūros sukurtos XIX a. pradžioje. Be to, varpinėje yra Nukryžiuotojo ir dviejų apaštalų skulptūros, sukurtos XIX a. pabaigoje. Varpinėje kabo 1862 m. nulietas  žalvarinis varpas. Šventorius aptvertas mūrine tvora. Jo vartuose esantys du ornamentuoti kryžiai taip pat registriniai.

LOPAIČIŲ PILIAKALNIS

Lopaičių k., Tverų sen., Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre -5488

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš rytų pusės riboja Aitralės upelis. Rytinis šlaitas nuo upelio pusės yra apie 27 m aukščio, viršuje yra 20 m ilgio aikštelė, ašis eina iš šiaurės į rytus, aikštelės plotis –  12 m., šiaurinis galas aukštesnis. Aikštelę lanku juosia 50 m  ilgio ir 4 m aukščio pylimas, kurio išorinis šlaitas yra apie 5-6 m aukščio. Apie šį piliakalnį 1901 m. rašė L. Krzywickas, 1928 m. – P. Tarasenka, 1964 m. – R. Batūra. 1964 m. jį žvalgė MA Istorijos institutas. Pasakojama, kad Napoleono kariuomenė piliakalnyje užkasusi savo auksą,  kad ant kalno sėdėjusi švedų karalienė ir stebėjusi kaip jos kariai kovoja su priešu (Kultūros paminklų apsaugos įstaigos medžiaga. B.8. P.110).  Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio –  II tūkstantmečio pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1989-05-19 nutarimu Nr. 612 piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu. Informacija apie Lopaičių šventvietę paskelbta interneto svetainėje http://www.tverai.lt

ŠIURAIČIŲ PILIAKALNIS SU GYVENVIETE

Šiuraičių k., Tverų sen., Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre –  23975

Piliakalnis yra Gelžupio kairiajame krante, 200 m į vakarus nuo kelio Tverai – Laukuva,  plataus pelkėto slėnio pkaraštyje, beveik lygioje vietoje. Tai –  pailga, šiaurės pietų kryptimi besitęsianti pakiluma. Piliakalnio šlaitai statūs, apie 11 m aukščio. Piliakalnio viršuje yra ovali, 30 m ilgio ir 27 m pločio aikštelė. Gyvenvietė yra piliakalnio pietryčių ir rytų papėdėse.

LAISVĖS PAMINKLAS

Laisvės a., Rietavas, Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 20787

1928 m. Rietavo miestelyje atidengtas Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas paminklas. 1992 metais atkurtas. Paminklas stovi  aikštėje miesto centre. Tai –  merginos skulptūra ant apskrito keturių „aukštų“ postamento. Dešinėje rankoje mergina laiko fakelą, kairėje skydą su Vyčio atvaizdu. Postamento apatinė dalis – betoninė, viršutinė – granitas. Viršutinė dalis papuošta trimis gipsiniais skydais su liūto, meškos ir Vyčio kryžiaus atvaizdais.  Tarp skydų – ornamentas, vaizduojantis ąžuolų lapų pynę.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PAMINKLAS

Žemaičių a., Tverai, Tverų sen., Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 2755

1928 metais švęsdami Nepriklausomybės dešimtmetį, tveriečiai miestelio Žemaičių aikštėje pastatė jubiliejinį paminklą. Tai buvo kvadrato formos akmenų mūro obeliskas su metaliniu ornamentuotu kryžiumi viršuje. Visose plokštumose buvo įmūrytos šlifuoto akmens plokštės. Priekyje buvo Vyčio reljefas ir įrašas: „1918-1928“/ Tegul meilė Lietuvos/ dega mūsų širdyse,/ vardan tos Lietuvos/ vienybė težydi“, kairėje pusėje – Vyčio kryžiaus, dešinėje – Gedimino stulpų, galinėje – Žemaitijos herbo reljefai. Vietos valdžios nurodymu 1963 metais paminklas nugriautas, 1989 m. atstatytas (skulptorius Regimantas Midvikis). Atstatyto paminklo galinėje plokštėje iškaltas buvęs herbas ir naujas įrašas: „Paminklas pastatytas 1928 m. 1963 m. barbariškai nugriautas. Bolševikų sunaikintas paminklas atkurtas 1989 m.“ Aikštelė aplink paminklą išklota betono plokštėmis. Paminklas atidengtas minint miestelio 700-ąsias metines.

PAMINKLAS LDK KUNIGAIKŠČIUI VYTAUTUI DIDŽIAJAM

Medingėnų k., Medingėnų sen., Rietavo sav.

Unikalus kodas kultūros vertybių registre – 2738

Paminklas stovi miestelio centre, priešais bažnyčią. Pastatytas 1936 m. buvo betoninis. Priekyje  – Vytauto Didžiojo bareljefas, dešinėje – Žemaitijos herbas (meška),  kairėje – Nukryžiuotasis ir Gedimino stulpai. Sovietinės valdžios nurodymu 1962 m. jis buvo nugriautas, nutemptas prie statomos Medingėnų mokyklos ir įmūrytas į jos pamatus. Atstatytas 1990 m. (autorius  A. Šlapikas, architektas  V. Juozaitis).