Visas šventes lietuviai švęsdavo susiėję draugėn: rengdavo vakarones, eidavo ratelius, šokdavo ir dainuodavo. Iš tų laikų buvo išlikusios, bet, deja, dabar jau išnykusios jaunimo vakaronės- gegužinės. Gegužinėse daugelis jaunuolių susipažindavo ir užmegzdavo draugystę, kuri išaugusi į meilę, buvo įprasminama ir įamžinama šeimos sukūrimu.

Meilės samprata Mildos šventėje buvo suvokiama gerokai plačiau, negu vien tik dviejų skirtingų lyčių asmenų šilti jausmai vienas kitam. Tai –  meilės artimui šventė, meilės visiems, kas yra šalia, kas yra svarbus tavo gyvenime, o svarbiausi yra tie, kurie visada greta, tai – šeima.

Dainomis ir šokiais žmonės džiugino save, dovanodami džiaugsmą kitiems. Dauguma šimtatūkstantinio lietuvių liaudies dainų kraičio yra susieta su meile. Meilės ir bendrumo išraiška taip pat yra šokiai. O lietuviai visada mokėjo šokti ir dainuoti. Tverų kultūros namų meno kolektyvų nariai dainavo folklorines dainas, romansus, skaitė lietuvių poetų (P. Širvio, B. Lengvenienės, E. Selelionio ir kitų) eiles, citavo filosofų ir rašytojų ( K. Džibrano, E. M. Remarko, A. Čechovo ir kitų) mintis ir sentencijas apie meilę. Semkimės meilės išminties iš senosios kultūros palikimo.

Tverų kultūros namų informacija