|
|
Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje buvo atidaryta Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus fotodokumentinė paroda „Kalbininkas Andrius Ašmantas 1906-1941. Sugrįžimas į Rietavą“. Pradėdama renginį gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Dovidauskienė atkreipė dėmesį, kad paroda neatsitiktinai sutampa su Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės dienos išvakarėmis. Vasario 16-ąją prasideda ir Lietuvių kalbos dienos, kurios užsitęs iki Kovo 11-osios. O šių dienų programos akcentas – Rietavo gimnazijoje kovo 1 dieną įvyksianti ketvirtoji respublikinė komandinė lietuvių kalbos olimpiada kalbininko Andriaus Ašmanto žymeniui laimėti. Į šį vis platesnį atgarsį įgaunantį sambūrį šiemet susirinks 17 gimnazijų atstovai iš Kauno, Panevėžio, Joniškio, Mažeikių, Šiaulių, Šilalės, kitų vietovių. Džiugu, kad šio prasmingo forumo dalyviai galės ne tik tarpusavyje pasivaržyti lituanistinėmis žiniomis, bet ir turės galimybę atidžiau pasižvalgyti po parodos stendus, susipažinti su kalbininko A. Ašmanto asmenybe.
|
Erdviame gimnazijos hole vos telpančiam gausiam gimnazistų būriui sugiedojus Lietuvos himną, išklausius šventinius sveikinimus, įteikus apdovanojimus geriausiai besimokantiems gimnazijos moksleiviams, žodis buvo suteiktas Rietavo muziejininkams. Muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, pasidžiaugęs gražiai besiklostančia bendradarbiavimo tradicija, glaustai apžvelgė pernelyg anksti iš gyvenimo išėjusio talentingo kalbininko, publicisto, pedagogo literatūrologo A. Ašmanto sąsajas su Rietavo gimnazija.
A. Ašmantas gimė 1906 m. vasario 24 d. gausioje (10 vaikų) Antano ir Onos Ašmantų šeimoje Endriejavo valsčiuje, Tickinų kaime. Baigęs Endriejavo pradinę mokyklą, jis 1919 m. – 1925 m. mokslus tęsė Rietavo gimnazijoje. Tuo metu čia mokėsi nemažas būrys gabaus jaunimo ne tik iš Rietavo, bet ir aplinkinių valsčių: Endriejavo, Kulių, Kvėdarnos, Laukuvos, Šilalės, Tverų. Rietavo gimnazijoje išryškėjo A. Ašmanto humanitarinės, filologinės srities polinkiai, susiformavo pagrindiniai charakterio bruožai ir vertybės. Būtent čia, Rietavo gimnazijoje, aktyviai įsitraukus į ateitininkų veiklą, susiformavo jo organizaciniai sugebėjimai. Sulaukęs devyniolikos metų jis išvyko mokytis į Telšių gimnaziją, kurią užbaigęs įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Čia studijuodamas dirbo Kauno Aušros gimnazijoje mokytoju. Baigęs universitetą, 1935-1939 m. dėstytojavo Klaipėdos pedagoginiame institute, vėliau Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o 1940-1941 m. – Vilniaus universitete. Deja, vos įpusėjus trisdešimt penktuosius metus, netikėta mirtis nutraukė visus darbus ir kūrybinius sumanymus. Žmonai Onai Ašmantienei teko vienai pakelti visus šeimos rūpesčius, užauginti ir į gyvenimą išleisti dukrą ir du sūnus. Vienas iš jų – pirmasis 1990 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos energetikos ministras, prof. hab. mokslų daktaras, Rietavo kraštiečių kubo prezidentas Leonas Vaidotas Ašmantas – stengėsi, kad būtų įamžintas tėvo atminimas. Čia didžiulį darbą nuveikė iškilus kalbininkas Aldonas Pupkis, parengęs išsamią monografiją „Andrius Ašmantas. Gyvenimas ir kūryba“. L. V. Ašmanto ir A. Pupkio rūpesčiu dienos šviesą išvydo ir kiti veikalai: ,,Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“, ,,Andrius Ašmantas. Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija“, ,,Andrius Ašmantas. Tautinis ugdymas ir tautos kultūra“... Užbaigdamas parodos apžvalgą muziejaus direktorius pakvietė parodos lankytojus atkreipti dėmesį ne tik į mokslinę, pedagoginę, bet ir visuomeninę Andriaus Ašmanto veiklą, kurią bene geriausiai atspindi jo redaguoti 1939 m. įkurtos visuomeninės organizacijos „Tėvynės sąjunga“ tikslai* ir uždaviniai. Šios organizacijos veiklą planuota išplėtoti visoje Lietuvoje. Deja, ankstyva mirtis ir Antrasis pasaulinis karas neleido šiems sumanymams įsikūnyti.
Vytas RUTKAUSKAS
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius
Audronė GEČIENĖ
muziejininkė - edukatorė
* Sąjungos tikslas – ugdyti ir stiprinti lietuvių tautinę sąmonę ir Laisvės branginimą; kelti jų kultūrinį lygį; skatinti lietuvišką pažangos ir atsparos dvasią; pažinti Lietuvą, ypač jos pakraščius bei pajūrį: žadinti Tėvynės meilę ir pasiryžimą, amžius išlaikyti lietuvių tautos laisvę (...).. |
